bet kaip keista, klausykite. kai jis mire as buvau dar visai maza, na bet pamenu ji is tokiu projektu kaip “sok su manimi” ar “choru karai”, visada labai man patiko, liūdėjau kaip mire. kaip suprantu, po jo mirties visi labai atkreipė demesi i emocine žmogaus būkle ir skatino kreiptis pagalbos, bet kaip likom, mes, lietuviai sudo gabalais taip ir esam. vis dar nesuprantam kaip svarbu yra graziai vienas su kitu bendrauti. ach, gaila sapro.
Ir man ne daug trūko ne gyvrnu o išgyventi bandau kiekviena diena, nesupranta žmonės kaip gerai gyvrna kutie neturi baimės streso pastovaus kiekviena diena ne aoie sveikata galvoja o apie paprastus gyvenimo dalykus